BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mingailė. / 7dalis.

Šiandien Justė mane pasikvietė į svečius. Aš žinoma sutikau, juk įdomu kaip gyvena mano naujoji draugė?

Justė man visada pasakodavo apie savo buvusius ir esamus vaikinus, buvo labai keista,kad nors kartą ir aš turėjau ką papasakoti. Papasakojau Jai apie vakarykštį pasimatymą su garbanium, to nebuvau pasakojus netgi mamai,todėl buvo šiek tiek keista ir baisu turėti paslapčių nuo Mamos. Bet kaip paskui paaiškėjo,kad Justės Mama apie ją beveik nieko nežino pasidarė šiek tiek ramiau.

Po pamokų kaip ir tarėmės važiavome pas Justę. Gyvena Ji visai kitam miesto gale, nuosavų namų rajone. Patikėkit manim, ten namai įspūdingi, o kai pamačiau kokiame gyvena Justė vos nepamečiau apatinio žandikaulio. Jis stovėjo po aukšta tvora, bet jau iš ten galėjau damatyti, kad name yra trys aukštai, jis buvo pastatytas iš baltų plytų, o stogas, nors ir buvo rudas, keistai derėjo. Kieme tai pat buvo baseinas, krepšinio lankas ir daug daug berniukiškų žaislų.

- Tu turi brolį? ,- paklausiau, nors tai buvo akivaizdu.

- Turiu, o ką nesimato? Tu neįsivaizduoji kaip aš jo nekenčiu. ,- kalbėjo ji rakindama duris.

- Kaip tai nekenti? Kaip galima nekęst savo brolio? Aš tai pat turiu broliuką, bet labai labai jį myliu…

- Žinau, Mingaile, pasakojai man apie jį nekartą,bet tu pamatytum mano brolį iškart imtum jo nekęst. ,- tarė ji žengdama į vidu.. Tik nesupratau šis jos sakinys buvo pasakytas juokais ar ne.

Namo vidui viskas buvo dar įspūdingiau. Visą holą dengė vientisos akmens grindys baltos spalvos, tiesiai pažvengus stovėjo laiptai dengti tokiomis pačiomis grindimis, kurie vedė į antrą aukštą. Justė pakvietė mane į svetainę, nusekiau Ją. Kambarys buvo milžiniškas, galbūt du kartus didesnis negu tas, kuriame mes gyvename. vidurį kambario stovėjo labai prabangūs odiniai baldai, vidurį jų stiklinis staliukas ant kurio puikavosi pamerktos gėlės ir riešutų indelis. Ant sienos buvo pakabintas didžiulis ir plonas televizorius, tokio niekada nebuvau mačius, tai pat kaip ir tokios prabangos. Justė nuėjo į virtuvę kuri jungėsi su svetaine per barą. Už poros minučių ji pasirodė nešina arbatos puodeliais.

Mes gėrėme arbatą , kalbėjomės. Sužinojau dar daugiau naujų dalykų apie ją. Pasirodo Ji jau net yra bučiavusis su berniuku, o kai pasakiau, kad aš to niekad nesu darius Ji man prižadėjo mane supažindinti su porą vaikinų. Nors tada galvoje sukosi tik mintys apie garbanių, kodėl gi ne pagalvojau?

Grįžau namo kai jau buvo visai sutemę. Mačiau, kad man grįžus Mama laukė pasiaiškinimo kur buvau tiek laiko, viską papasakojau.

- Mama, papasakok kaip sekasi tėčiui? Ar dar vis negaliu eiti Jo aplankyti? ,- netikėtai paklausiau.

- Negalima, brangioji, Jis sakė,kad nenori,kad Tu Jį tokį matytum. Suprask ir tėtį…

Tylėjau. Nežinojau ką daugiau galiu pasakyt, kai netikėtai Mama vėl prakalbo.

- Pas Tave buvo usukęs berniukas. Prisistatė kaip “Giedrius” labai nuliūdo, kai pasakiau, jog Tu ne namie. Tačiau prižadėjo rytoj vėl usukti pasimatyti su tavimi.

Išraudau, nenorėjau,kad Mama apie jį ką nors žinotų. Ji laukė dar vieno pasiaiškinimo.

- Mama… Tai mano reikalas…

- Kaip tu čia šneki,panelyt? Koks dar Tavo? Man reikia žinot su kuo tu bendrauji. Mano pareiga Tave saugoti.

Tikrai nesiruošiau jai nieko aiškinti, nuėjau į kambarį ir spiceliai atsiverčiau knygas. Mama žino, kad geriau kai mokausi manęs netrūgdyti. Šį kartą tuo naudojausi.

Rodyk draugams

Mingailė / 6dalis.

Jau nuo pat ryto jaučiau, kad diena bus kitokia nei visos. Vien dėl to, kad šiandien apsirengiau savo naująjį megztuką ir todėl, kad nusprendžiau plaukus susirišti į prigludusę uodegą, taip atrodžiau vyresnė. Įsisegiau į ausis mamos auskarus, kurie atrodė šiek tiek keistai. Bet jeigu juos turi Mama - vadinasi tai yra gražu.

Mokykloje į mane visi keistai žiūrėjo, bet, kad ir kaip būtų keista niekas pašaipių žodžių nemėtė, o mano klasiokas Lukas per pertrauką netgi priėjo prie manęs ir pasakė, jog gražiai atrodau. Pirmą kartą tai girdžiu iš vaikino.

Diena mokykloje galima sakyt praėjo - super. Dabar beveik per visas pamokas sėdžiu su Juste, tiesa tai galbūt ir apsunkina mane, nes Ji dauko nesupranta ir klausia mano patarimo. O kaip galima atsakyti “ne” draugei kuri nori kažko išmokti?

Tiesa kitos klasiokės į mus žiūri labai kreivai, tačiau tai galima pakęsti kai esi neviena. Ir pasirodo Justė nėra tokia “kiauragalvė” kaip aš maniau, mes turime labai apie daug ką pasikalbėti, iš dauko pasijuokti. Tiesa, Jos kalbos dažniausiai sukasi apie rūbus ir makiažą, bet prie to galima priprasti… Va man nepatiko tik viena, kad kai Justė paklausė manęs koks mano mobiliojo telefono numeris aš neturėjau ką atsakyti,todėl pamelavau,jog neturiu telefono dabar čia su savim mokykloje ir negaliu pasakyti. Tikra priežastis kita - aš jo tiesiog neturiu… Nežinau, gal reikėtų su Mama pasikalbėti ir “Kalėdų senelio” prašyti telefono. Žinoma, suprantu,kad padėtis namie dabar yra nekokia, o Mamą kalbos apie pinigus tiesiog žlugdo…

Grįžtant namo nusprendžiau brolį pasiimti iš kaimynės ir nusivesti Jį į parką pasivaiščioti. Jau nepamenu kada Jis buvo kur nors išėjas.. Tai pat ir aš apart mokyklos senai kur ir tebuvau.

Duris atidarė nepatikėsit kas! Garbanius! O kaimynė dar sakė, jog Jis pas ją rėtai užsuka… Jis šypsojos.

- Ir vėl atėjai Lauryno? ,- paklausė jis.

- eee… taip… Noriu nusivesti Jį į parką. - atsakiau.

- Laurynai! ,- pakvietė jis broliuką.

Brolis pasirodė taip greitai, kad nebūtum spėjas net mirktelti.

- Oo sese, ką tu čia veiki?

- Nusprendžiau Tave šiandien nusivesti į parką pasivaiščioti. Nusipirktumėm ledų?

Žinojau, kad dėl ledų jis padarytų viską.

- O Giedrius galės eiti? ,- paklausė broliukas.

- Žinoma, jeigu tik nori ,- pasakius tai pažvelgiau į garbanių. Jis šypsojos.

- Mielai su jumis eičiau ,- atsakė jis.

Greitai aprengiau Lauryną, tuo tarpu kol nespoksojau į garbanių Jis apsirengė labai elegantišką paltuką… Atrodė tiesiog pribloškiamai. Man net gėda buvo dėtis savo žalią striukę, kurią jau nešioju trečius metus. Patraukėme į parką, sužinojau apie Jį daug naujų dalykų, gyvena pasirodo Jis ne taip ir toli nuo manęs,tačiau keista niekada Jo nebuvau pastebėjusi… Jam šešiolika, ir mokosi 11-toje klasėje. Mokosi gerai, pabaigias mokyklą nori tapti daktaru… Šią informaciją isisavinau greitai ir vis klausinėjau naujų dalykų… Supratus,kad per daug šneku nutylau.

- Žinai, manau, kad Mingailė labai gražus vardas ,- staiga prakalbo Jis.

- Na.. Ačiū. Ir Tavo gražus, tačiau man labiau patinka Tave vadinti garbanium ,- prisipažinau.

- Na jeigu Tu šitaip… Aš tada Tave vadinsiu… Hmm… Ką manai apie “braške”?

- Kodėl būtent “braškė”?

- Nes man kažką pasakius Tu visada nurausti ir pasidarai panaši į ją. ,- išpyškino garbanius.

Va dabar tai tikrai pajaučiau kaip dega skruostai. Nežinojau kur dėtis.

- Viskas gerai juk, nepatikėsi kartais ir mane išmuša raudonis ,- bandė guosti jis.

- Aha… Turbūt tada kai padarai šimtą prisispaudimų…

- Ne, tik tada kai man patinkanti mergina mane netikėtai pabučiuoja.

Nejaugi garbanius tikėjos, kad dabar aš turėčiau jį netikėtai pabučiuot? Na jau ne. Tylėjau ir laukiau ką toliau jis pasakys. Praėjo 5min ir 14sekundžių.

- Na, braške, Tu mane stebini. Esi pirma mergina po mano tokių žodžių manęs nepabučiavusi “netikėtai”

- Argi tai būtų netikėta? Po tokių žodžių tikrai manau, kad to tikėjaisi…

- Tu kitokia… Ir man jau darosi įdomu ,- tarė jis.

- Kas įdomu?

- Įdomu Tave pažinti.

Taip kalbėdami visai pamiršom, kad Laurynas sėdi man iš dešnės tyliai krizendamas. Atsisukau į broliuką ir pasiūliau jau keliauti namo, nes tuoj pradės temti. Garbanius buvo labai mandagus ir palydėjo mus iki namų. Atsisveikinant Jis mane apkabino, draugiškai, nieko blogo nepagalvokit… Tačiau tas apkabinimas buvo kažkas nerealaus. Linko kojos, sukosi galva… Tiesa Jis dar pridūrė “mes dar susitiksim”, o patikėk kaip aš to laukiu garbaniau…

Rodyk draugams

Mingailė / 5 dalis.

Šiandien mokykloje su Juste pristatinėjom referatą. Žinoma, kaip ir tikėjausi gavom po 10. Man tas pažymys neatrodė toks svarbus, kaip Jai. Vos tik mokytojas pasakė “dešimt” Justė ėmė šokinėti iš laimės ir kaip dainelę dainuoti ” Šį trimestrą man išeis tegiamas” . Kitos klasiokės į Ją žiūrėjo piktai ir su pagieža. Nejaugi įmanoma pavydėti pažymių? Pasirodo taip. Po tos biologijos pamokos nemačiau, kad Justė būtų su savo draugėm. Ji netgi nepasirodė pusę matematikos pamokos, o kai įėjo į klasę jos akys buvo ašarotos, makiažas nubėgęs… Tiesa sakant atrodė kraupiai. Tada visi klasiokai pradėjo iš jos juoktis,tyčiotis. Tik ne aš. Žinau ką reiškia kai iš Tavęs tyčiojamasi ir tai - patikėkit ne pats geriausias jausmas.

Po pamokų kaip visad nuėjau į valgyklą paimt bandelių. Nusprendžiau vieną suvalgyti. Atsisėdau. Kandau nepagalvojus, ir visas džemas ištiško man ant kelnių. Susinervinau ir nubėgau į VC jas nusiplauti. Tik įėjus išgirdau,kad ten kažkas usidaręs tualete verkė. Stengiausi nekreipkti dėmesio, po kriaukle nusiploviau kelnes ir jau planavau išeiti kai išgirdau:

- Kodėl man tokios kančios?? Kodėl? ,- vos prakalbėjo per ašaras balsas iš tualeto. Tai buvo Justė.

Nežinojau ką daryt, bet pagalvojau kaip norėčiau,kad pasielgtų su manim tokioje situacijoje, nedvėjojau ir priėjau prie tualeto kabinos kur kūkčiojo Justė.

- Juste? Ten Tu? Ar viskas gerai? ,- paklausiau ir tik tada supratau koks tai kvailas klausimas.

- O kaip tau atrodo????

- Na… Aš galvojau, gal nori pasikalbėti?

- Neturiu apie ką šnekėti. Palik mane ramybei

-Ar tikrai Tu to nori?

Tyla. Po akimirkos Ji atvėrė tualeto duris… Atrodė dar blogiau nei šiandien per matematikos pamoką.

- K-aa-ss tau atsitiko? ,- paklausiau

- Susipykau su visom draugėm. Dabar nieko nebeturiu ,- liūdnai ir pro ašaras kalbėjo Ji.

- Ar tikrai manai, kad draugės yra viskas ką turi?

- O kas dar gali būt svarbiau???

- Manau, kad šeima. Juk Jiems Tu svarbiausia.

Justė tylėjo. Dvejojo.

- Mingaile, aš Tau pasakysiu kai ką ko noriu,kad neprasitartum niekam. Aš įvaikinta.

Nežinojau ką sakyt, tuo labiau kai buvau pasakius jog šeima yra svarbiausia.

-Bet žmonės kurie mane įsivaikino labai geri žmonės. Myliu juos…

- Na tai va, tai ir yra svarbiausia,.. O draugai - juk jie visi tik laikinas dalykas…

- O iš kur Tu tiek žinai apie draugus? Juk niekada nei vieno neturėjai ,- paklausė Justė.

- Šį tą žinau, šį tą Mama pasakojo… Bet visgi tai tik teorija, niekada nežinojau ir turbūt nesužinosiu ką reiškia turėti draugą ,- liūdnai pasiaiškinau

- Na Mingaile, jeigu šiek tiek pakeistum savo išvaizdą manau susirastum ne tik draugų, bet ir vaikinų ,-jau linksmiau prakalbo Ji.

Ištikro nemaniau,kad nuo išvaizdos priklauso kiek draugų Tu gali turėti… Bet visgi, smalsumas…

- O kaip man reikėtų pasikeisti? ,- paklausiau. Darėsi įdomu.

- Nusipirk lešius akims, kad nereikėtų nešioti akinių, apsikirpk plaukus ir įsigyk tiesintuvą, kad Jie būtų šiek tiek labiau sutramdomi, o svarbiausia nusipirk daug naujų rūbų. Tai pagrindinė mergaičių tema.

Sąrašas tikrai ilgas ir tuo labiau su tokiais finansais kaip mano ir mamos tai beveik neįmanoma. Bet ne. Juk viskas įmanoma jeigu tik labai to nori?

- Aš pasistengsiu, bet… Nemanau,kad man gali kas nors pavykti. Bijau tik sulaukti dar didesnių pašaipų.

- Nekreipk demesio ką sako tie klasiokai. Jie nieko nesupranta, žiūrėk,kad tau būtų gerai, o ne jiems.

Taip prasišnekėjom beveik pusantros valandos, buvo keista ir įdomu… Grįžtant namo nusprendžiau užeiti į devėtų rubų parduotuvę ir ten pasidairyti ko nors gražaus. Iš kart į akį krito pilkas megztukas su sagutėmis priekyje. Tiesa, ten buvo didoka iškirptė… Bet juk tai nėra labai svarbu? Jis kainavo vos 5 litus. Sukrapščiau juos iš tų pinigų kuriuos man mama duoda kiekvieną savaitę ant maisto. Jaučiausi daranti kažką negero. Turbūt taip ir buvo, bet neleidau sąžinei manęs griaušt.

Grįžus namo apsivilkau naująjį megztuką. Jis atrodė labai gražiai. Džiaugiausi. Ta proga nusprendžiau apsilankyti pas kaimynę. Gal vėl ten pamatysiu garbanių? Pasižiūrėjau į veidrodį, susišukavau plaukus. Atrodė visai padoriai. Tik deja… Kai ten nuėjau Jo nebuvo. Paaiškėjo, kad Jis yra gerosios kaimynės anūkas, ir ,kad pas močiute užsuka itin rėtai. Nuliūdau. Bet bus dar tų progų… Kokia aš kvaiša,kad tada pasirodžiau prieš jį tokia nevykelė…

Rodyk draugams

Mingailė / 4dalis.

Naktį beveik nemiegojau. Kankino košmarai, tik nežinau kur didesni jie buvo - sapnuose ar gyvenime. Juk nieko nėra baisiau kaip artimo žmogaus ašaros ir žinojimas, kad greitai vieno iš jų neturėsi. Ryte prabudus pasijutau labai blogai, tad mamos paliepimu kuri kaip keista tada buvo namie pasimatavau temperatūrą. Termometras pritraukė 38.2, vadinasi sėdėsiu namie. Gal ir gerai, už lango dargana. Nesuprasi lija ar sninga, medžiai siūbuoja. Būtent per tokį orą nenori nieko veikti, o tik susisukt į kaldrą ir miegoti, o ką kalbėt kai dar plius ir blogai jauties? Taigi, taip ir padariau. Akis pramerkiau kai laikrodis rodė 12.04. Keista, paprastai taip ilgai nemiegu, turbūt kalta liga. Vos išsiropščiau iš lovos. Nuėjau į tualetą nusiprausti ir tik tada susivokiau jog esu namie viena. Apemė nejaukumo jausmas. Brolis, žinoma svečiavosi pas gerają kaimynę kuri net pinigų neima už jo saugojimą, o ir pamaitina ir pažaidžia su juo. Tikras auksas, o ne žmogus.

Kol mąsčiau pasijaučiau labai blogai, pradėjo kilti temperatūra. Nusprendžiau apsilankyti pas kaimynę ir paklausti ar Ji neturi paracetamolio… nors ir buvo nedrąsu. Nesusivokiau persirengti nei pižamos, nei įsišukuoti plaukų tikrai ne tai man tada buvo galvoje. Pasibeldžiau į duris. Jas atidarė nematytas vaikinas galbūt 15-16 metų,gelsvais garbanotais plaukais, labai ryškiom melynom akim. Ir jis buvo kerinčio žvilgsnio sąvininkas. Susigėdau, nes prisiminiau kaip atrodau.

-Eee, labas, ar pas jus yra mano Laurynas? ,- paklausiau jausdama kaip kažkoks guzas stovi mano gerklėje.

Tada atbėjo broliukas, laimingas kaip niekad.

- O tai šis mažasis chuliganas yra Tavo brolis? ,- paklausė Jis veldamas Laurynui plaukus.

Tarpduryje su įpatingai plačia šypsena pasirodė geroji kaimynė.

- Jau spėjote susipažinti vaikai? ,- užklausė ji.

- Tiesa sakant nelabai ,- atsakiau ,- gal turite paracetamolio? Labai didelė temparatūra užkilo ,- paklausiau, nors ir kaip gėda buvo šnekėti, bet ilgiau tverti nebegalėjau.

- Žinoma turiu, tuoj atnešiu.

Jaučiausi nepatogiai. Visi tryse - Aš, tas keistas vaikinas ir brolis stovėjome tarpduryje ir tylėjome. Tos 26sekundės ėjo nežmoniškai lėtai. Kai pasirodė kaimynė su visu lapeliu paracetamolio maniau jog tai geriausia diena mano gyvenime.

- Imk širdele, neateisi nei arbatos išgert,nieko? ,- paklausė Ji.\

- Ne, labai blogai jaučiuosi eisiu pagulėsiu, o kai geriau pasijausiu būtinai usuksiu ,- atsakiau jausdama kaip linksta kojos. Tik nežinau ar nuo ligos ar nuo keistojo vaikino žvilgčiojimų į mane. Aš prie to nepripratus.

- Gerai, mažute sveik ,- palinkėjo Ji.

Paskutinį kartą pažvelgiau į tą vaikiną. Jis palidėjo mane nuostabia šypsena…

Grįžus namo apie nieką negalvojau, tik išgeriau porą tablečių ir nuėjau miegot. Pramiegojau beveik visą dieną. Prabudau tik vakarop. Tada prisiminiau kas vyko ryte ir degiau iš gėdos. Atrodžiau taip tragiškai, o Jis vistiek man nieko blogo nepasakė. Tas vaikinas turbūt vienas iš nedaugelio kuris nepasakė man nei vieno blogo ar įžeidžiančio žodžio. Pilve skraidė drugeliai.

Grįžo mama. Nuėjau Jos pasitikti. Jaučiausi šiek tiek geriau, turbūt padėjo vaistai.

- Sveika, brangioji ,- pasisveikino Mama ,- kaip jautiesi?

- Jau geriau. Buvau nuėjus pas kaimynę pasiskolinti paracetamolio, nes jaučiaus labai blogai… ,- dvejojau ar pasakoti Jai apie tą garbanių ar ne. Nutariau pasilaikyti sau. ,- O kaip tėtis?

ji tylėjo. Galvojau, kad jau nesulauksiu atsakymo kai staiga Ji prabilo:

- Viskas bus gerai…

Tik nežinau ar Ji pati tikėjo šitais žodžiais.

Kai grįžo brolis nusivedžiau Jį į virtuvę ir pradėjau tardymą. Sužinojau, kad to vaikino vardas Giedrius, kad jam 16 metų. Daugiau brolis nieko nežinojo, tad jau ketinau jį paleisti…

- Tiesa, Jis sakė,kad Jam patiko Tavo pižama ,- pasakė Jis kikendamas.

Nuleidau galvą ant stalo. Buvo labai labai gėda.

Prieš užmigdama toje širdeleje prie lovos kur buvo viduryje išraižyta L raidė pakeičiau į G. Tik tada galėjau ramiai užmigti…

Rodyk draugams

Mingailė / 3dalis.

Kai prabudau Mamos jau nebebuvo. Ji tik buvo palikus raštelį ant šaldytuvo: “Iš darbo važiuosiu tiesiai pas Tėtį, Lauryną palik pas kaimynę. Ir dar - nepamiršk, kad turi 10litų. Nupirk Jam ir sau ką nors skanaus grįžtant iš mokyklos, suprantu,kad saldumynais neatpirksiu to ką patiriate, bet… Myliu jus.”

Prikėliau broliuką iš lovos, buvo šiek tiek gaila jį žadinti, nes miegojo kaip tikrų tikriausias angeliukas. Apaviau Jam batukus ir uždėjau didoka  maikę. Kitokios tiesiog nebuvo. Palydėjau Lauryną pas kaimynę, o Ji su malonumu Jį priemė. Keista, bet tikrai maloni Ponia” ,- pagalvojau ir iškeliavau į mokyklą.

Kai ten nukeliavau patraukiau link savo spintelės. Joje radau užkištą raštelį, perskaičiau: ” Susitinkam informaciniam centre, po pamokų. Justė” . Nusišypsojau. Nejaugi Jai tikrai pradėjo taip stipriai rūpėti tas darbas?

Per matematikos pamoką mokytoja mane pasikvietė prie savo stalo ir prabilo:

- Mingaile, Tu tikrai labai gera mokinė. Gal nori dalyvauti visos Lietuvos matematikos olimpiadoje? Jai ten gerai pasirodysi tai gali įtakoti tavo ateitį….

Pamąsčiau. Kodėl gi ne?

- Žinoma,kad noriu ,- atsakiau.

Tada Ji man paaiškino kokios užduotys ten bus, ir paaiškėjo,kad man tikrai daug reikės ruoštis. Bet aš galiu. Ir tuo tikiu ne tik aš, o tai svarbiausia.

Kitos pamokos slinko lėtai, dažnai pagaudavau save spoksančią pro langą į niekur. Kokia aš išsiblaškius, ir vis dėl to ne veltui… Tėtis ir vakarykštis pokalbis su Mama visą dieną sukosi mano galvoje… Nejaugi tikrai gali būti, jog Tėtis nebepasveiks? Aš tuo netikiu! Netikiu ir nenoriu tikėti. Juk viskas turi būti gerai?… Bandžiau save guosti. Dėja veltui.

Po pamokų jau norėjau traukti tiesiai namo, kai prisiminiau jog turiu pasimatyti su Juste. Nuėjau į informacinį centrą. Ji jau laukė. Atrodė pikta ir nepatenkinta. Tačiau stengiausi,kad tai manęs nepaveiktų ir drąsiai priėjau prie jos. Atsisėdau.

- Sveika ,- prabilau.

- Mes darysim tą darbą ar tik tuščiai šnekučiuosimės? ,- Piktai atšovė ji.

Suglumau.

- Žinoma.. Galim pradėti. Tačiau nežinau ką galime parašyti šia tema…

- O kokia buvo tema? Aš jau pamiršau.

- Rūkymo, alkoholio ir narkotikų žala žmogaus organizmui ,- atsakiau.

Ji nusikvatojo.

- Manau didžiausia žala kokia būna nuo alkoholio tai yra “pahmielas” ,- nusprendė ji.

- Kalbi, lyg žinodama ką tai reiškia

- O tu ką? Galvojai niekada to nejaučiau? ,- nusikvatojo Ji.

Pasijaučiau tiesiai šviesiai sakant - kaip durnė.

-Na… Aš… Nežinau…

Ji nusišypsojo, bet nieko daugiau ta tema nekalbėjom. Referatas gavosi gerai - sujugėme jos “patirtįir mano žinias. Tikrai rezultatas buvo tiesiog - super.  Prieš išeidama Ji dar pasakė:

- Tu ne tokia nevykelė kaip aš maniau, tiesa sakant Tu.. visai normali ,- tai nuskambėjo šiek tiek kvailai, tačiau priėmiau tai kaip komplimantą.

Grįžtant dar užėjau į parduotuvę, ten nupirkau du “Snikcersšokoladukus. Sau ir Laurynui. Jūs būtumėt matę koks jis buvo laimingas pamatęs tą šokoladą. Net gera pasidarė žinant, jog jam reikia tiek nedaug iki pilnos laimės. Užkaičiau arbatą ir valgėm “Snikcerius”, kalbėjomės. Jis pasakojo apie savo dieną pas Genutę (kaimynę), o aš apie viską mokykloje. Jis buvo toks dėmesingas, buvo keista Jį tokį matyti.

Paguldžius Jį ėjau mokintis. Pamokas dariau vos ne iki 11vakaro… Galvojau gal dar palaukti ko griš mama, tačiau akys klijavosi kaip niekad stipriai. Užmigau gal per 1min. Tik vidurnaktį prabudus girdėjau kaip Mama grįžo namo, girdėjau kaip Ji verkė. Skaudėjo širdį, bet dėja, nieko negalėjau pakeisti…

Rodyk draugams

Mingailė / 2dalis.

Šiandien vėlavau į pirmą pamoką, nes reikėjo palydėti Tėvelį iki ligoninės atlinkti dar šiek tiek papildomų tyrimų. Ryte oras buvo giedras ir saulėtas, jis buvo visiškai nebūdingas rudeniui, todėl tai man šiek tiek pakelė nuotaiką. Iki tol kol sužinojau, jog Tėčiui teks atsigulti į ligoninę, nes sveikata ima labai blogėti. Tik sužinojus šią žinią paskambinau į Mamos darbą, iš daktaro (jis buvo labai malonus) telefono. Ji kaip mat atlekė iš darbo į ligoninę. Man pasakė tik tiek:

- Mingaile, nenoriu,kad per visas šias problemas nukentėtų Tavo mokslai. Eik į mokyklą, o kai grįši pasikalbėsime.

Žinoma, paklusau Mamai, nors mačiau,kad Ji dėl kažko labai nerimauja. Tiesa sakant net nenorėjau žinot dėl ko, nes labai gerai nujaučiau… Ar net žinojau.

Mokykloje žinoma viskas tas pats, nieks net nepasigedo, jog manęs nebuvo. Tiktai keli pikti klasiokai užmetė ” kur buvai, moksliuke” ir pan. Į tai net nekreipiau dėsemio, tikrai… Jaučiau, kad laukia kažkas negero, tik dar nežinojau kas.

Per pertrauką nuėjau į valgyklą - kaip visad paimti bandelių šaimynai. Ten pamačiau sėdinčią Justę. Ji buvo viena. Turbūt kažko laukė. Reikėjo naudotis proga. Įsidrąsinau ir priėjau.

- Labas Juste, kada darysim biologijos referatą?

Ji piktai į mane pasižiūrėjo ir atšovė:

- Man jis nerūpi.

- Bet rūpi man ,- kalbėjau,- Juste, susitinkam kokią dieną po pamokų, juk užgaiši daugiausiai valandą.

- Nu gerai,gerai nezysk ,- atkirto ji.

Dvejojau ką daryt. Ar nueit ar dar kažko paklausti… Kol galvojau prie jos staliuko prisistatė dar dvi mano klasiokės Gustė ir Rasa. Patikėkit manim, jos manęs nekenčia… Su jomis dar buvo trys vaikinai (manau jie iš 11klasės).

- Ką šita nevėkšla veikia su tavim, Juste? ,- užklausė Rasa.

- Ji jau nueina ,- atsakė ji, ir deptelėjo į mane piktą žvilgsnį. Supratau,jog reikia šalintis.

Grįžus namo radau ant stalo raštelį kuriame buvo parašyta:

Dukryte, aš pas Tėtį ligoninėje, Laurynas pas kaimynę, kurios durys gretimai su mūsų. Paimk jį kai grįši. Bučiuoju.”

Paklausiau Mamos ir iš karto nuėjau prie kaimynės durų. Pasibeldžiau. Duris atidarė gana maloni moteriškė, galbūt 45 - 50 metų.

- Sveika brangute, ko čia ieškojai? ,- paklausė ji labai maloniu balsu.

- Atėjau pasiimti savo brolio, Mama sakė Jis pas Jus ,- atsakiau.

Tą akimirką tarp durų pasirodė broliukas, visas jo veidas buvo išteptas šokoladu. Tas vaizdas man kaip mat sukelė šypseną. Jau norėjau Jį paimti už rankos ir parsivest namo, kai netikėtai malonioji kaimynė vėl prabilo:

- O nenorit jūs dar šiek tiek pasisvečiuot? Turiu išvirus kakavos, iškepus sausainių ir žinoma kaip simbolizuoja Tavo broliuko veidas namie turiu daug šokolado.

Buvau nežmoniškai alkana, todėl sutikau pasisvečiuoti.  Ji kalbėjo apie savo vaikus anūkus, apie tai jog jai dabar labai liūdna gyventi vienai, po to kai palaidojo vyrą viskas pasidarė kitaip ir daug sudetingiau. Aš jos tų kalbėjimų nelabai klausiausi, ant stalo stovėjo tiek gardumynų,kad tiesiog buvo neįmanoma sutelkt demesį kažkur kitur. Po valandėlės kai jau tikrai nemažai prisikimšau nusprendžiau,kad jau metas mums eiti. Kaimynė išlydėjo gražiais žodžiais, ir prašė dar kada sugrįšti. Supratau,jog Mama su ja tikrai gerai susibendravo.

Kai parėjau iškarto ėjau ruošti namų darbus. Kai grįžo mama pamačiau jos akyse beprotišką liūdesį, o lūpose beprotiškai dirbtinę šypsena. Priėjau.

- Mama, kas nutiko? ,- paklausiau, nelaukdama atsakymo.

- Mingaile, tavo Tėtis labai sunkiai serga…. ,- kalbėjo Ji vos tramdydama ašaras.

- Kaip tai sunkiai? Bet Jis pasveiks tiesa?

-Na..

Ji pravirko ir apsikabino mane dar nebaigusi sakinio. O aš stovėjau kaip stulpas, nesupratau kas darosi. Tikrai. Reikėjo dar daug laiko kol susipraščiau. O kai suvirškinau šią tragišką žinią praverkiau visą naktį įsikniaubus į pagalvę. Kodėl gyvenimas toks negailestingas?

Rodyk draugams

Mingailė / 1dalis.

Šiandien diena prasidėjo kaip visad: atsikėlusi 6:40 ir leidau sau dar dvidešimt minučių pasilepinti lovoje. Tada nulipau iš “antro aukšto” ir patraukiau link virtuvės. Atsidariau šaldytuvą. Tuščia. Pradariau spintelę, ten buvo šiek tiek ryžių. Jau ketinau juos virti, kai prisiminiau jog jeigu dabar juos suvalgysiu negalėsiu per pietus pamaitinti tėčio su broliuku. “pavalgysiu mokykloje” - nusprendžiau ir uždariau spintelę.Patraukiau link tualeto, ten įsivaliau dantis, apsirengiau džinsus ir savo geltonają maikutę ,įsišukavau savo neiššukuojamus plaukus… reikėjo paplušėti. Kai mestelėjau akį į laikrodį jau buvo be dvidešimt aštuosios, taigi patraukiau į mokyklą. Ji nuo namų vos už kelių žingsnių,jeigu labai norėtum galėtum ją pamatyti ir pro kambario langą.

nuėjus į mokyklą dar buvo šiek tiek laiko iki pamokų pradžios, todėl nusprendžiau nueiti iki socialinės pedagogės pasiimti talonus (jų reikia tiems kurie gauna nemokamą maitinimą mokykloje). Aišku keliaujant iki jos neišvengiau pašiepiančių žodžių iš kažkokių dešimtokų. Kodėl jie visada turi prisikabinti? Kodėl tiesiog negali praeiti ir tiek? Nežinau…

Per biologiją mokytojas davė užduotį per dvi savaites parengti referatą apie narkotikų ,rūkymo ir alkoholio poveikį žmogaus organizmui. Žinoma, mokytojas nebūtų davęs tokio darbo vienam žmogui todėl tarė:

- Visi susiskirstykite į grupes po du.

Klasiokai paklausė, ir akimirksniu visi jau turėjo poras. Išskyrus mane žinoma.

- Taigi, vaikai ar visi turite poras? - vėl prakalbo mokytojas.

- Aš neturiu, - nedrąsiai tariau nuleidus galvą, laukdama klasiokų patyčių.

- Kaip tai neturi, Mingaile? Juk jūsų klasėje lyginis mokinių skaičius, vadinasi kažkas neturi poros tai pat. Vaikai pakelkit rankas tie kurie neturi poros.

Ranką pakelė Justė. Ją - kaip klasioke dar buvo galima kęsti, bet…

- Justė ir Mingaile, jūs ruošine referatą kartu ,-tarė mokytojas

- Bet mokytojau, leiskite man tai padaryti vienai, tik ne su ja.. prašau mokytojau! ,- zyzė Jutė.

- Mano žodis yra galutinis. Ir neatsikalbinėk ,- griežtai tarė mokytojas.

Justės veidas persikreipė, bet ji užtilo, tuo tarpu visi klasiokai pradėjo juoktis ir tyčiotis… Ir iš tikro pati nežinau kaip man pavyks tą darbą paruošti kartu su Juste… Ir kur? Iš vis kaip man prie jos prieiti ir paklausti kada darysime tą referatą?…

Kitos pamokos praėjo greitai, prisirinkau daug gerų pažymių, nuo kurių klasiokės (aš taip manau) emė pravardžiuot mane “knygų žiūrke”, “moksliuke” ir pan. Bet Justė tylėjo, tiesiog žiūrėjo į mane tuščiu žvilgsniu ir nieko nesakė…

Kai grįžau namo manęs jau prie dūrų šokinėdamas laukė Laurynas (broliukas). Ir žinau kodėl jis buvo toks nekantrus. Ištraukiau iš kuprinės bandeles (Jas gaunu iš tų talonų nemokamo maitinimo mokykloje), vieną daviau jam, kitą suvalgiau pati, dar vieną nunešiau tėčiui, o likusią paskutinę padėjau ant stalo. Ji lauks mamos. Tada prisiminiau, kad spintelėje yra dar šiek tiek ryžių. Išviriau juos. Kameroj dar radau kažkokio faršo, jį pakepiau ant keptuvės ir sumaišiau su ryžiais. Užbarščiau druska ir patiekiau ant stalo. Tiesa, galvosi tik dvi porcijos, todėl pasiryžau nevalgyti, o savo porciją atiduoti tėčiui meluodama, jog aš jau pavalgiau. Taip ir padariau.

Vakare grįžo mama, nešina krepšiu, o ten - jūs nepatikėsite! Ten buvo grikių ir manų kruopų, pastarasias aš tiesiog dievinu, tai pat Mama parnešė obuolių, kuriuos perka pigiau pas ūkininką, nupirko net pieno ir batono. Vadinas gavo algą. Tą vakarą buvau tikrai laiminga.

Kai padariau namų darbus Mama mane pasikvietė į virtuvę.

- Mingaile, nuo šiol aš noriu,kad mokėtum elgtis su pinigais, todėl tau į savaitę duosiu po  10litų, bet Tu už tuos pinigus turėsi nupirkti ko truks namie iš maisto (t.y kruopų), o jeigu kas nors atliks gali pasilikti sau.

Oho, turbūt niekad iki šiol nebuvau turėjus rankose -savo nuosavų 10 litų… Atrodė už tokius pinigus galima nusipirkti bet ką…

- Gerai mama, pasistengsiu nešvaistyti pinigų bet kam.

Tada Ji mane apkabino ir pabučiavo. Kaip aš ją myliu…

Rodyk draugams

Mingailė // Įžanga. (Romanas)

Esu paprasta, ir tikrai niekuo neišsiskirianti. Žmonės tokias kaip aš vadina pilkomis pelytėmis”, bet gerai būtų,jeigu tik tokių pašaipų girdėčiau… Baisu eit į mokyklą, nes tas psichologinis smurtas kurį jaučiu iš klasiokų, vyresniu, o kartais net jaunesnių mokinių tiesiog nepakeliamas. Prisipažinsiu - esu jautri. Ir tikrai dėl to labai pergyvenu galbūt net labiau negu reikėtų…

Visiem užkliūna mano (kaip JIE vadina) Hario Poterio akiniai, netvarkingai banguoti plaukai, breketai ir žinoma - apranga. Tikrai kartais pagalvoju, kad norėčiau rengtis bent jau šiek tiek geresniais drabužiais. Turiu tik dvi maikutes vieną šviesiai geltoną (šiek tiek atblukusią nuo skalbimų) ir juodą (Ji mano mylimiausia,nes dažniausiai atspindi tai kaip aš jaučiuosi). Turiu dėja tik vienus platėjančius ir nutrintus džinsus ir batelius kuriuos man pirko Mama prieš 2 metus, kai dar šiek tiek geriau gyvenome. Taip tie bateliai man trina kojas ir tiesa sakant labai stipriai, bet kitokių įpirkti neišgalim, kai Tėtis atsigulė ant patalo visi darbai atiteko Mamai, žinoma stengiuosi jai padėti kaip tik išgalėdama. Kol ji darbe gaminu valgyti Tėčiui ir broliukui (Jam tiktai 6 metukai), skalbiu rūbus. Rankomis… Tvarkau namus, o galiausia kai Mama grįžta einu daryti namų darbus. Padarius juos skaitau knygas, tai vienintelis dalykas gelbėjantis mane nuo išprotėjimo. Tik knygose galiu įsijausti į kito žmogaus vaidmenį, tik ten galiu pasijusti kaip princesė ir nusipaišyt gyvenimą visai kitokiomis spalvomis.

Ir vis dėl to tikiuosi, kad visos šios kančios pasibaigs. Juk man tik penkiolika… Tikiu, kad kadanors man gyvenimas atlygins už visą tai ką dabar kenčiu. O didžiausias atlygis būtų tai - jog Tėtis pasveiktų. Prieš 10mėnesių (kaip dabar pamenu tai buvo Vasario 19d,) jį partrenkė mašina taip stipriai,jog reikėjo Jam amputuoti koją. Žinoma reikia džiaugtis,kad išviso Tėvelis liko gyvas. Aš matau kaip Jis kankinasi dėl to,jog negali niekaip mum su Mama padėti tvarkytis, dažnai šneka niekus tokius kaip “galėjo ta mašina mane partrenkti negyvai” ir pan. To klausyti būna nepakeliama… O apie broliuką šnekėti iš vis nenoriu, Jam gyventi šiuose namuose yra sunkiausia. Nėra net vietos kur pabūti vienam, nes gyvename vieno kambario bute… Vos visi sutelpame, čia stovi didžiulė dvigulė lova, prie lango stalas su pora stalčių knygoms, mažytė spinta rubams - kuri tiesa sakant pustuštė nors joje ir sudėti visos šeimos rūbai. Tai pat šitam kambariuke yra dviauštė lova, Pirmas auštas - broliuko, o antras - mano tvirtovė. Ten mama niekada nelenda, ten po pagalvę slepiu dienoraštį ir galiu būti rami, jog Jis tikrai nebus perskaitytas. Tai pat ten ant sienos (lova remiasi su siena) išraižyta širdutė ir jos viduje L raidė. Tai Lukas. Jis mano klasiokas. Jis turbūt vienintelis klasėje iš manęs nesityčioja. Tai pat Jis gražus ir visa kitą… Bet tikrai nemanau,kad toks vaikinas kaip Lukas kadanors pažiūrėtų į tokia panelę kaip aš… Nors žinoma dabar man visos meilės paskutinėje vietoje yra daug didesnių problemų…

Ryt laukia dar viena diena mokykloje… Bijau.

Rodyk draugams